Botnija 2019 - ekspedicija kemperiu aplink šiaurinę Baltijos jūrą

Print

Jau seniai magėjo išsibandyti kelionę kemperiu, Lietuvoje vargino karščiai, o Šiaurės Švedijoje ir Suomijoje laukė sunkiai kitais būdais pasiekiamos lankytinos vietos.

Išsinuomojome 2016 m. Ford Nobel ART A-8000 kemperį (800 eur), nusipirkom Tallink kelto bilietus iš Rygos į Stokholmą (508 eur už kemperį, kajutę 4 ekspedicijos dalyviams ir šuniui ir dar 88 eur už atskirą kajutę dar dviem ekspedicijos dalyviams) ir leidomės į kelią.
Prieš pirmą kartą keliaudamas kemperiu bijojau, kad tragiškai trūks galios ir teks vilktis 80 km/h greičiu stabdant eismą ir pamiršus apie sunkvežimių lenkimą. Tačiau su 155 a.g. dyzeliniu varikliu traukos pakako, bet išaiškėjo visai kiti kelionės kemperiu keblumai, apie kurios aprašysiu šiame straipsnyje kiek žemiau.

Važiuojant autostrada į Panevėžį patikrinu dyzelinio kuro sąnaudas. Deklaruojama, kad šimtui kilometrų užtenka vos 10l degalų. Išties tokios sąnaudos įmanomos, bet tik neviršijant 80 km/h greičio.

Realios visos kelionės sąnaudos sudarė 11.8l/100 km, kas tokio dydžio automobiliui yra tikrai gerai - draugai prieš kelionę gąsdino, kad kemperis srėbs bent 15l/100km. 

Vos kirtę Lietuvos - Latvijos sieną, pamatome purvasklaidos gausiai išreklamuotą įžymiąją ALKO1000 parduotuvę. Kadangi joje taip ir neteko lankytis iki šiol - sustojame apsižiūrėti ir pavedžioti šuns. Tikrovėj ten anaiptol nėra pigu, vynas netgi sakyčiau brangokas. Nebent pirkti alų depozitinėse skardinėse, kurios Latvijoje neapmokestinamos ir vėliau jas priduoti Lietuvoje, kaip tą daro nuotraukoje matomi pažengę alaus vartotojai.

 

Na o naivūs gamtosaugininkai su hipsteriais džiaugiasi, esą Lietuvoje geriausiai visoje Europoje surenkama depozitinė tara. Įdomu, ką jie sakys, kai tas surenkamumas viršys 100% :)

Rygoje prieš tiltą per Dauguvą pasipildom degalų (Švedijoje kuras apie 20% brangesnis) ir važiuojame į keltą. Patarčiau planuojant kelionę rinktis kas antrą dieną plaukiančią "Romantiką" ji didesnė ir patogesnė už "Izabelę".



 

 

 

 

 

 

 

Kelte puikiai patenkinami tiek vaikų, tiek šunų poreikiai, todėl 19 valandų kelionė neprailgsta.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kelte verta užsisakyti ir pusryčius - 12 eur, vaikams iki 6 metų nemokamai, ir Stokholmą pasieksite sotūs ir pasigrožėsite Stokholmo archipelago vaizdais iš laivo pirmagalio, kur ir yra restoranas. Pusryčiams patiekiamas "švediškas stalas", alkani tikrai neliksite. Beje, Švedijoje terminas "švediškas stalas" nežinomas, lygiai kaip ir "kijevo kotletai" Kijeve. Per pusryčius erzina tik rusai, priskraunantys pilnas lėkštes ir vėliau pusę to maisto paliekantys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atplaukiant į Stokholmą matosi, kad skirtingai nuo Vilniaus, miestas turi vyriausiąjį architektą, kuris neleidžia NT vystytojams darkyti miesto net priemiesčiuose - pvz.: šis statomas daugiabutis neišlenda virš kranto linijos ir nesudarko perspektyvos. O ir istoriniame miesto centre nebekyla jokie "šiltnamiai" ar "sloinikai" - Švedijoje tai jau prieš 50 metų praeitas etapas, iš klaidų pasimokyta.

Stokholme apsilankome vaikų labai mėgstamame Technikos muziejuje ir Solnos rajone esančioje Mulle Meck žaidimų aikštelėje.





 

 

 

 

 

 

Ir skubame prieš 17:30 atsidurti prie Oxdjupet - siauro sąsiaurio, kuriuo vieninteliu dideli laivai gali patekti iš Baltijos jūros į Stokholmą - tuo metu ten pradeda vienas po kito plaukti keltai ir kruiziniai laivai, kuriuos galima stebėti vos iš keliasdešimties metrų atstumo. Išlydime ir į Rygą plaukiančią "Romantiką" - tą patį keltą, kuriuo šį rytą atplaukėmė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vakarą pabaigiame šalia esančioje aikštelėje su keliautojams įrengtu stacionariu griliu. Beje, taip atrodo Baltijos jūra iš Stokholmo pusės: archipelago salos uždengia horizontą, o saulė į jūrą nesileidžia, nes mūsų jūra švedams yra rytuose ir netgi vadinama "Rytų jūra".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Visą sekančią dieną leidžiame apie 200 km į šiaurę nuo Stokholmo esančiame Furuvik pramogų parke. Jame yra ir atrakcionai, ir zoosodas su safariais, pvz.: galima pasivaikšioti viename aptvare su kengūromis, ir muziejumi paverstas tikrų tikriausias šaltojo karo laikų pakrančių apsaugosartilerijos bunkeris. Parke yra įrengos specialios vietos pasistiprinti savo atsineštu maistu, yra netgi įrengti elektriniai griliai jam pasišildyti. Iš tikro geriau šiam parkui skirti dvi dienas,  per vieną dieną sunkiai pavyksta pasivažinėti visais atrakcionais ir spėti pažiūrėti visus gyvūnus jų maitinimo metu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atkreipkite dėmesį į profesoriaus pavardę paskutinėje nuotraukoje iš "siaubo kambario" atrakciono - Finkelštein. Puiki užuomina į Normano Finkelšteino knygą "Holokausto industrija", atskleidžiančią, kaip nedori žydų vertelgos pelnosi iš savo žuvusių tautiečių tragedijos, juodindami Europos tautų didvyrius ir kraipydami Antrojo Pasaulinio karo istoriją. Šią knygą patariu perskaityti kiekvienam - tai bus puiki vakcina nuo Rūtos Vanagaitės ir panašių į ją holokausto industrijos darbuotojų skleidžiamo melo.

Parkui užsidarius pavažiuojame dar į šiaurę ir nakvynei apsistojame poilsio aikštelje prie gražaus ežero. Ten dar pamaitiname laukines žasis - galbūt tolimas palikuones tų žasų, kuriomis mažasis Nilsas keliavo panašiu į mūsų maršrutu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kitą dieną važiuojame į šalia Sioderhamno esantį Karo aviacijos 15 oro flotilės muziejų, F 15 Söderhamn. Vos privažiavus mus pasitinka Viggen atakos lėktuvas, o ekspozicijos pradžioje - 1960 m. art-naive stiliaus instaliacija "Viggen raketomis naikina puolantį sovietų karo laivą".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nors iš tokio vietinės reikšmės muziejaus daug nesitikėjau, juk teko lankytis kituose, daug didesniuose nacionaliniuose Karo aviacijos muziejuose, bet iš tikro jame labai patiko, tiek suaugusiems, tiek vaikams. Muziejuje labai jauku, vaikai gali važinėtis lėktuvų formos velomobiliukais, suaugę skanauti kavos su _naminiais_ burnoje tirpstančiais vafliais. "Kepė Janė", sakė kavinės darbuotoja, ir perklausė, ar jaučiam, kaip vafliai tirpsta burnoje - "Janė negaili sviesto" paaiškino mums. O dar jame galima pasėdėti Agusta Bell "Huey" sraigtasparnyje!

 

 

 

 

 

 

 



Važiuojame tolyn į šiaurę, keliai darosi vis tuštesni, o miesteliai vis retesni, važiuojame pro nesibaigiančius miškus. Švedai myli ir saugo savo miškus. Jų be ypatingos būtinybės nekerka - verčiau paperka bukus korumpuotus ir nužmogėjusius valdininkėlius anapus Baltijos, kurie už kelis eurus turbūt ir savo mamą parduotų, ką jau kalbėti apie protėvių puoselėtas sengires.

Hudvik miestelyje sustojame vaikams pažaisti Mulle Meck žaidimų kambaryje - šį kartą jau po stogu. Mažame Hudvik miestelyje maloniai nuteikia nemokamas parkingas, o ir vietos pastatuti kemperiui neteko ilgai ieškoti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Važiuojame tolyn, kelias susiaurėja iki trijų juostų, bet jos vis tebėra atskirtos 1 ir 2 - taip saugiau. Tik lenkti sunkvežimius tenka tuomet, kai dvi juostos yra mūsų, šiaurės kryptimi. Tiesa sunkvežimių čia nėra daug, žymiai daugiau kemperių, kuriems čia Švedijoje puikiai išvystyta infrastruktūra. Važiuojant kemperiu neužtenka vien periodiškai pilti kurą, kaip lenvajam automobiliui. Dar, maždaug kas porą dienų, reikia pildyti 100 l vandens atsargas ir išpylinėti nebešvarų panaudotą vandenį (120l) ir tualeto bako turinį (15l). Švedijoje tą galima padaryti nemokamose specialiai įrengtose poilsio aikštelėse šalia greitkelių. Bet tai vis tiek užima nemažai laiko, kurį taip pat reikia įskaičiuoti planuojant kelionės maršrutą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susitvarkę šiuos šlapius kemperinius reikalus važiuojame toliau. Jūros krantas keičiasi, tampa aukštas ir uolėtas, ne veltui vadinamas "Aukštu krantu" ( Höga kusten ). Jame virš įlankos yra pastatytas ketvirtas pagal ilgį Europoje ir gražiausiu Skandinavijoje laikomas tiltas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Pervažiavus tiltą, juo galima pasigrožėti iš specialiai šiam tikslui įrengtos poilsio aikštelės, nieko nuostabaus, kad čia knibždėte knibžda kemperių:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Būtų visai smagu čia ir pasilikti nakvoti, bet laukia dar 500 km iki Boden tvirtovės, kurią esame suplanavę aplankyti ryt, todėl traukiame į kelią, juolab kad taip toli šiaurėje naktys yra baltos ir visiškai nebesutemsta. Sustojame fyr - vėl kitokioje, meldais apaugusį ežerą primenančioje Baltijos jūros pakrantėje šalia švyturio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuo čia jau nebetoli iki šiauriausio kelionės tikslo - paslapčių apipintos Boden tvirtovės, iškirstos iš vientisos uolos, kurioje buvo saugoma 1/3 Švedijos aukso atsargų.




 

 

 

 

 

 

 

 Nusileidę nuo tvirtovės uolos nusimaudome ežere. Vanduo šaltas, visgi esame arti poliarinio rato, o ir maudytis gali ne visi - šunims tai, deja, draudžiama. Ir traukiame link Suomijos sienos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pakeliui, Sangis miestelyje, prie "armijai ir civiliams" tipo parduotuvės netikėtai pamatome iš medžio pagamintus, bet labai tikroviškai atrodančius lėktuvus, tankus ir net skraidančią lėkštę. Puikus pavyzdys, kaip beveik iš nieko nuobodžiame miestelyje galima padaryti turistų traukos objektą.

 

 Įvažiuojame į Suomiją, iškart keičiasi gamta. Vietoje uolų ir pušų aplinkui jau pelkės ir lapuočiai, labai panašiai, kaip ir Lietuvoje. Suomijoje lankome svastikų kupiną karo aviacijos muziejų prie Jiuvaslylės ir vatnikus siutinantį tankų muziejų Parola. Vatnikai negali ramiai žiūrėti į ten rodomus įvairiais ginklais gausiai prašautus sovietinių tankų bokštelius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tankų muziejuje yra unikalių eksponatų, pvz.: vienintelis pasaulyje išlikęs, per Žiemos karą suomių iš sovietų atimtas 1933 m. modelio T-26. Tiesą sakant tankų Suomijoje yra tiek daug, kad porą jų stovi ir netoli Parola esančios Hameelinna pilies. Pati pilis buvo pastatyta viduramžiais Suomiją okupavusių švedų, todėl atrodo kažkokia neprižiūrėta, nemylima ir nejauki.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Helsinkis mus pasitinka nuogais už klimato kaitą bėgančiais ar dviračiais važiuojačiais ir policijos eskortuojamais bepročiais. Tikiuosi juos nueskortavo į beprotnamį. Uoste dar užtinkame vasarą besiilsinčius suomių ledlaužius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Važiuodami į Viking line keltų terminalą, pravažiuojame pro didžiulį, ir, kaip matome, gausiai lankomą rusų stačiatikių Uspenskio (Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, ar, tiegiog, Žolinės) soborą. Soboras pastatytas XIX a. antroje pusėje, kai Suomija buvo okupuota Rusijos imperijos. Įdomu, kad suomių požiūris į rusiškąją okupaciją yra gana teigiamas. Tai juos išgelbėjo nuo labai tikėtinos asimiliacijos, sušvedėjimo, Švedijos karalystėje, kuri juos buvo okupavusi iki tol. Dar idomi detalė, šis soboras pastatytas iš raudonų plytų, kurios buvo atgamentos iš Alandų salų, 1854 m. Krymo karo metu sugriautos rusų Bomarsundo tvirtovės griuvėsių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Išplaukiame pro Helsinkį saugančios Suomenlina tvirtovės vartus didžiuliu Viking line XPRS keltu vos per 2,5 h paisekiame Taliną. Vaikai vos spėja pažaisti keliuose kelte esančiuose žaidimų kambariuose. Pakeliui į Lietuvą dar stojame Latvijos Salacgryva miestelyje nusimaudyti Baltijos jūroje. Maloniai nustebina seklus banguojančio gylio krantas su labai šiltu jūros vandeniu.

Joomla 3.0 templates
Monday the 23rd. © 2018 Tomas Bikelis tomas@bikelis.lt