Taiklūs šūviai baltoje Pabradėje, nakties tyla, protų mūšis ir išgyvenimo subtilybės pagal Albertą
Parašė kpt. Marius Geležiūnas   
Antradienis, 09 Balandžio 2013 11:08
Apsnigtais  šaligatviais, miegančiomis ir tyliomis Vilniaus gatvėmis ankstų  balandžio 6 dienos rytą žingsniuoja žmogus su kamufliažine uniforma, raudona berete, kurioje spindi savanorių pajėgų ženklas. Žingsnis tvirtas ir greitas, akyse ugnelė ir didelis noras, viduje nekantrumas susimaišęs su adrenalinu – šio savaitgalio pratybos Pabradės poligone!
Rikiuotė! Ji, vis dar apsnigtoje rikiuotės aikštėje, su vėliava, garsiu pasisveikinimu ir galutiniais nurodymais prieš išvykstant.  Kelionė, susitikus kolegoms, draugams, besidalijant įspūdžiais iš civilinio gyvenimo bei bandant nuspėti artėjančių pratybų eigą, prabėga nepastebimai.
Pabradė , karių žiemos metu dar vadinama „mažąja Lietuvos šiaure“ pasitinka giliomis sniego pusnimis ir rodos, kad ji laiko stipriai užsklendus  vartus neleisdama pavasariui įsibrauti į savo teritoriją.  Bet baltame fone puikiai matosi tamsių taikinių kontūrai, kuriuos jau skrodžia 801 CKB kuopos karių paleistos kulkos. Prišaudymo pratimas tik dar kartą patvirtina – taiklaus šaudymo principų treniruotės nenuėjo veltui – kariai pasiekia nedidelę šūvių sklaidą, šaudo užtikrintai ir laikosi saugumo reikalavimų. Kaip jau įprasta puikius rezultatus pasiekia Ignas, Jegor, Juozas, Vygintas,  Žilvinas, maloniai stebina Eglė, Šarūnas, Vidmantas. Atstumas iki taikinių didėja, kituose pratimuose jau šaudoma iš įvairių padėčių, skaičiuojamos pradaužos, aptariami tobulintini dalykai ir keliaujama į granatų mėtymo lauką. „Granata!“ - 36 kartus pasigirsta tvirtas, užtikrintas Pabradės miško aidas, po kurio seka sprogimas ir taikiniai sugeria eilinę porciją skeveldrų.
Intensyvios pratybos, gaivus poligono pušynų oras atima nemažai jėgų. Tačiau kareivinėse poilsiu nekvepia-po ginklų valymo ir vakarienės mes jau klasėje.  5 komandos kovoja “ mūšyje“.. Tik čia jau raumenų jėga visiškai nesvarbi, laikas treniruoti pilkąsias ląsteles – „Protų mūšis“. Po azartiškos , 40 klausimų kovos pergalę išplėšia „Kirtis“ su komandos  kapitonu Arvydu, antri, su Sergejaus „sugeneruotu“  pavadinimu, lieka „Fenorflormadegidinė derva“, trečia vieta atitenka ilgai pirmavusiems „Lemties žiurkėnams“.
Už lango jau visiškai tamsu, nurimęs vėjas – puikus laikas garso ir šviesos maskuotės pamokoms.  Poligone mokomajame lauke nejudėdami, tyliai  ir akylai kariai stebi už 100, 200 ar 300 metrų uždegamo degtuko, cigaretės liepsną, žibintuvėlio šviesą; klausosi sniego traškesio, užtaisomo ginklo ar kastuvėlio skambesio.
Po trumpo, gilaus miego visus nustebina  puikus, saulėtas sekmadienio rytas. Bet dar labiau karius savanorius nustebina pratybos, kurias veda ats. mjr. Albertas Daugirdas. Nenustebina tik kuopos vadovybės, kuri pažinojo majorą dar jam tarnaujant Lietuvos kariuomenėje ir būnant vienam iš geriausias žinias apie išgyvenimą turinčiam instruktoriui. Nukentėjusio paruošimas transportavimui, 1000 ir 1 naudingi mazgai, būsto statyba, perkėla per kliūtį, didelė šiluma iš mažos žvakės, ugnies įkūrimas parankinėmis priemonėmis, pelkės vandens pavertimas geriamuoju ir dar daug subtilybių – 6 pratybų valandos prabėga nepastebimai ir instruktoriaus vokiečių aviganis Aris savo sodriu lojimu jau skelbia pratybų pabaigą. Instruktorius pabrėžia kuopos karių išradingumą ir motyvaciją, kas yra labai svarbu norint išgyventi atsidūrus ekstremalioje situacijoje.
Kelionės į Vilnių metu daugelis miegojome ir turbūt sapnavome ką tik patirtus įspūdžius. Su nuovargiu į raumenis įsismelkė patirtis, žinios ir anot ats. mjr. Alberto Daugirdo „raumenų atmintis“.   Pavargę, bet  laimingi, su saulės nuraudonintais veidais,  bet su plačia balta šypsena!
Menas kariauti kitaip- CKB!