„Keliauti toli, kad labiau suprasti Tikėjimą ir Gyvenimą“ - įspūdžiai iš Australijos
Parašė ats. ltn. Inga Kuzmičiova   
Sekmadienis, 17 Rugpjūčio 2008 12:01

Akimis stebiu kompiuterinį žemėlapį, kuris žymi pro kur skrenda lėktuvas. Jaučiuosi, lyg žiūrėdama filmą, kad kažkoks nepažįstamas žmogus skrenda virš Azijos. Vėliau išgirstu stiuardesės balsą, kuri sveikinasi „labas rytas“, o po pusvalandžio ji ištaria „labas vakaras“. Labai keistas jausmas – lyg šokinėjimas laike. Tai pirmosios kelionės akimirkos į Australiją. Daugelis pažįstamų klausė „kodėl verta važiuoti taip toli, juk ten bus žiema?“ ir „ar verta išleisti paskutines santaupas arba skolintis?“. Drąsiai atsakau:“tikrai verta skristi apie 20 000 km. bei pusę tiek po šalį ir atgal į Tėvynę, kad bent šie tiek pažinti – tai kas yra pietinis žemynas“.


2008 metų liepos mėnuo vykti į Australiją nebuvo atstitiktinai pasirinktas, nes šį mėnesį Sidnėjuje susirinko gausybė piligrimų iš įvairių pasaulių kraštų dalyvauti XXIII Pasaulio jaunimo dienose, kurių tema „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“. Kas trejus metus vis kitoje pasaulio šalyje organizuojamas renginys sulaukė 223 tūkstančių dalyvių. Tai dvasinis įvykis skirtas viso pasaulio jaunuomenei susirinkti kartu ir švęsti bendrystę tikėjime į Dievą.

Savo kelionę pradedu Kernse. Čia žiema, bet daug šiltesnė nei lietuviška vasara. Plaukiu prie Didžiojo Koralinio rifo, šiltame ir skaisčiame vandenyje džiaugiuos įvairiaspalviu augalijos, žuvų bei koralų pasauliu. Išvykstu visai dienai į džiungles ir stebiuos augalija, kuri pas mus vazonuose sunkiai auga, o čia didžiausia, gražiausia ir aukščiausia flora. Upėse puikiai leidžia laiką krokodilai, aš juos stebiu iš laivelio ir viliuosi, kad neteks pliumptelti į vandenį.

Antrasis kelionės sustojimas – Ayers uola. Pamenu draugų juokus „kam trenktis į kontinento gilumą dėl raudono akmenėlio?!“. O aš vis tik nusprendžiu paliesti raudoną dirvožemį ir aplankau Kata Tjuta nacionalinį parką, kurio pavadinimas išvertus iš aborigenų kalbos reiškia „daug galvų“. Dykumoje stūkso milžiniškas Uluru kalnas, kuris jau tūkstančius metų yra aborigenų šventa vieta. Stebi šį kalną ryte arba vakare ir išvysti spalvų gausą, klausais pasakojimų apie tenykščius gyventojus ir jauti dalelę kaltės, kad šių žmonių gyvenimai buvo sudrumsti atvykėlių iš senojo pasaulio.

Iš dykumų patraukiu į civilizaciją – Melburną, kur prasideda Vyskupijos dienos skirtos pasiruošti Pasaulio jaunimo dienoms. Mane pasitinka atšiaurus pietų vėjas. Net juokiuos, kad nė vieną dieną nenusiimu galvos apdangalo. Tačiau dvasinę šilumą pajuntu susitikus su savo tėvynainiais, apie 90 lietuvaičių, kurie irgi atvyko dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose bei Melburno lietuviais. Pastarieji mumis rūpinasi labai nuoširdžiai, su dideliu rūpesčiu ir svetingumu. Neįtikėtina bendrauti su jaunimu, kuris jau trečios kartos (seneliai emigrantai iš Lietuvos, o jų tėvai ir jie gimę Australijoje) puikiai kalba lietuviškai, moka lietuvių liaudies dainų, šokių ir matai, jauti jų akyse degimą meile Lietuvai. Tada supranti ir pajunti, kad pats turi dar stipriau mylėti savo protėvių žemę ir mokėti tą meilę parodyti ne tik per krepšinio varžybas. Melburno lietuvių dėka aplankome Filipo salą, kur sutinkame fantastiškus gyvūnus – kengūrą, koalą, Vombatą, Tasmanijos velnią ir tikrai galiu sakyti daugybę kitų neregėtų, į kuriuos žiūri ir galvoji, kad Dievas Visagalis, nes sukūrė tokią unikalią fauną. Melburno Arkivyskupija yra didžiausia Australijoje, vienijanti arti vieno milijono katalikų. Šv. Patriko katedra – vienas garsiausių pasaulyje bažnyčios pastatų – grožio ir gotikos stiliaus šedevras, dvelkiantis ramybe skubančiame ir triukšmingame miesto gyvenime. Kultūrinis gyvenimas gausus vietinių ir tarptautinių pasirodymų bei perteklius šiuolaikinio ir istorinio meno rūšių vietų. 30 000 piligrimų pasklidę į gatves džiaugias svetingumu melburniečių ir kartu energingai dainuoja, skanduoja patriotinius šūkius, džiūgauja ir juokiasi. Daugelis mojuoja arba užsimetę ant pečių savo šalių vėliavas ir gali jausti, kad panašių pažiūrų šiame pasaulyje esi ne vienas. Įspūdingiausia akimirka – išskleista 35 metrų Lietuvos vėliava per šv. Mišias Melburno stadione. Lietuviai pastebėti tarp gausybės margaspalvių vėliavų ir šėlsta krikščioniškos muzikos rimtu. Netgi vykę protestai prieš katalikų bažnyčią buvo niekam neįdomūs ir nereikšmingi.

Su liūdesiu vieną ankstų rytą paliekame Viktorijos provincijos miestą ir išvykstame į Sidnėjų. 2000-ųjų metų Olimpiados miestas tokios tikinčiųjų gausos ir draugiškumo dar nebuvo matęs: degti tikėjimu ir švęsti buvimą kartu tarpkultūriniame mišinyje 170 tautybių žmonių. Taipogi tai didžiulis įvykis visai Australijai, nes pirmą kartą Šventasis Tėvas Benediktas XVI aplanko šią šalį.

Ir štai pagaliau esu Pasaulio Jaunimo Dienose, kurioms taip ilgai ruoštasi ir laukta. Kiekvienos dienos rytą vyksta katechezės, kurias veda vyskupas Eugenijus Bartulis. Tikrai verta išgirsti kunigų atsakymus į tam tikrus gyvenimo klausimus su kuriais susiduriame, belieka apmąstyti ir įvertinti kaip nenukrypti nuo tikrojo kelio. Po pietų piligrimai kviečiami į jaunimo festivalius – koncertus, diskusijas ir paskaitas, vizualinio meno parodas, filmų peržiūras, gatvės pasirodymus, adoraciją ir daugelį kitų užsiėmimų.

Lietuvaičiai skuba į pirmąjį jaunimo susitikimą su popiežiumi Barangaroo krantinėje. Gauname pačias geriausias vietas – prie kelio, kur važiuos Benediktas XVI ir netoli scenos, kad galėtume šventę stebėti iš arti. Popiežius atplaukia laivu, tūkstančiai piligrimų skanduoja „Viva, Papa“, užlieja nuostabus džiaugsmas, kai pamatai popiežių ir išgirsti sveikinimo žodžius, atvykusiems į Sidnėjų visiems kartu liudyti ir švęsti katalikų tikėjimo.

Nepamirštame aplankyti ir garsiausių seniausio Australijos miesto objektų: įspūdingų Operos rūmų, zoologijos sodo su išskirtinia gyvūnija, vandens pasaulio, kur iš arti žvelgiame į praplaukiantį ryklį arba banginį, nuostabiai gražių parkų ir Žydrųjų kalnų, esančių pora valandų už miesto.

Giedant ir plevėsuojant vėliavoms, keliaujame į Rendviko hipodromą, kur paskutinę jaunimo dienų naktį dalyvaujame vigilijoje ir nakvojame po atviru dangumi su kitais 400 000 tikinčiųjų. Atėjus vakarui, mintimis džiūgauju, kad ant galvos nelyja, nėra šalta, visi turime kur ištiesti kojas, virš galvos šviečia Pietų Kryžiaus žvaigždynas, belieka šiek tiek numigti ir dalyvauti šv. Mišiose, kurias aukoja Pontifikas Benediktas XVI. Atsisveikindamas su šimtatūkstantine piligrimų minia, Šventasis Tėvas pakviečia visus į kitas Pasaulio jaunimo dienas 2011 metais Ispanijos sostinėje Madride.

Nepamirštame susitikti su Sidnėjaus lietuviais ir eidami spėliojame kokiais patiekalais būsime vaišinami. Svajojame apie cepelinus, šaltibarščius, nes šiek tiek pavargome nuo to paties maisto – tuno su pupelėmis. Tenka tikrai džiūgauti – mūsų laukia lietuviškas patiekalas – bulvių plokštainis! Bet ne maistas svarbiausia, o buvimas su Australijos lietuviais. Norisi su kiekvienu pabendrauti, sužinoti kaip atkeliavo į šią labai tolimą šalį ir kokiomis dabar svajonėmis jie gyvena. Tam tikromis akimirkomis liūdna, kai girdi, kad žmonės bėgo nuo karo, kokią nusiaubtą Lietuvą paliko, kaip laukė laisvės, kaip teko su ilgai nematytais artimaisiais susitikti. Juk jei ne šie baisūs mūsų Tėvynę ištikę įvykiai, viskas galėjo būti kitaip.

Jaučiuosi taip lyg visa kelionė po Australiją buvo ilgai trunkantis malonus sapnas. Nuotraukos ir nauji draugai įrodo, kad buvau taip toli, kur svajonė virto realybe. Kelionės metu išgirdau iki šiolei įstrigusius žodžius: „Australija – nuostabiai graži šalis, tačiau nepamirškite aplink save esančių žmonių. Įsidėmėkite jų veidus, jie praturtins Jus“. Tad Pasaulio Jaunimo Dienų metu sutikti bendraamžiai ir bendraminčiai iš įvairių šalių mano gyvenimui suteikė dar didesnę prasmę ir pažinimą. Šių Jaunimo dienų Šventoji Dvasia padovanojo ramybę ir suteikė daugybę atsakymų bei išminties bei prasmės.

 Savanoris 2008 m.