CKB funkciniai specialistai Afganistane
Trečiadienis, 21 Gegužės 2008 11:07
Šiandien Lietuvos kariuomenėje CKB trumpinys jau girdimas, tačiau kas tai – žino nedaugelis. CKB – civilių ir karių bendradarbiavimas. Doktrinoje Lietuvos kariuomenės civilių ir karių bendradarbiavimas reglamentuojamas kaip veiksmų koordinavimas ir bendradarbiavimas tarp karinės vadovybės ir civilių, įskaitant vietinius gyventojus, vietinės valdžios institucijas, tarptautines, vietines ir nevyriausybines organizacijas, siekiant paramos karinei užduočiai įvykdyti. Pastaruoju metu gana plačiai skamba naujos kariškos specialybės pavadinimas – CKB funkcinis specialistas. Įgyvendindamos iškeltus tikslus Savanorių pajėgos tokių specialistų būrį parengė 2007 m. Kas tie funkciniai specialistai, ką jie daro tarptautinėse operacijoje, kiek jų turime šiandieninėje Lietuvos kariuomenėje ir ką jie daro tarptautinėje operacijoje Afganistane?

Į keletą klausimų mums sutiko atsakyti Didžiosios Kovos rinktinės civilių ir karių bendradarbiavimo kuopos vadas kpt. Gediminas Latvys.

- Taigi, kas yra CKB funkciniai specialistai?

- Konkrečios srities ekspertai civiliai arba kariai, kurie yra už krizės apimto rajono ribų ir pasitelkiami į pagalbą, kai jų negalima rasti operacijų rajone. Tai gali būti inžinieriai, architektai, teisininkai, humanitarinės pagalbos specialistai, kalbininkai, religijų ekspertai ir dar daugelis kitų sričių žinovų.

- Kas lemia jų dalyvavimą operacijose, kiek tai trunka laiko?

- Tai specialistai, kurie pasitelkiami būtent specialiosioms funkcijoms, kurios nustatomos vertinimo proceso metu. Šių specialistų skaičius ir kompetencija taip pat priklauso nuo poreikio bei galimybių. Jie kviečiami tik specialių užduočių vykdymo laikotarpiui. Kiek laiko tokie specialistai bus operacijų rajone, priklauso nuo juos siuntusios šalies įstatymų. Be to, jie turėtų būti nuolat pasirengę ir pasitelkiami tik tuomet, kai reikalingi.

- Tačiau ar kiekvienas karys gali tapti CKB funkciniu specialistu, kiek jų yra šiuo metu Lietuvoje?

- Kiekvieną darbą bet kur, ar Lietuvoje, ar tarptautinėje operacijoje, turi atlikti savo srities žinovas. Savaime suprantama, kad CKB funkcinis specialistas, vykstantis į tarptautines taikos rėmimo operacijas, privalo turėti bazinius kario įgūdžius, nes nuo to priklauso ne tik minėto specialisto, bet ir aplinkinių karių saugumas.

Lietuvos kariuomenėje CKB funkcinius specialistus komplektuoja tik Didžiosios Kovos rinktinės CKB kuopa. Šiuo metu kuopoje tarnauja kelios dešimtys CKB funkcinių specialistų, kurie pagal savo civilinį išsilavinimą, anglų kalbos ir karines žinias yra pajėgūs atlikti funkcijas tarptautinėse operacijose.

- Ar CKB kuopos kariai jau yra pasirengę vykdyti užduotis?

- Be abejonės. Kuopos kariai savanoriai jau keletą metus sėkmingai vykdo jiems iškeltas užduotis. Kariai sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose mokymuose, Geležinio Vilko brigados pratybose, tarptautinėse operacijose Afganistane ir Kosove.

Geriausias pavyzdys toks: CKB kuopos kariai dalyvavo misijoje kaip civilinės inžinerijos specialistai PAG-4 ir PAG-5 kontingentuose. Jie atliko daug darbų, kurie paprastiems kariams, neturintiems civilinės inžinerijos žinių, būtų sunkiai įvykdomi. Minėtų karių sėkmę liudija tas faktas, kad ne tik Lauko pajėgų vadovybė, bet ir Užsienio reikalų ministerija išreiškė pageidavimą, jog minėti specialistai tęstų pradėtus darbus ir atvyktų į Goro provinciją pakartotinai.

- Kalbame apie jūsų vadovaujamos kuopos karius savanorius. Kurie tai specialistai?

- J. srž. Tarasas Šurubura ir vyr. ltn. Vydmantas Augutis.

Kokie pirmųjų Lietuvos funkcinių specialistų įspūdžiai, paklauskime jų pačių.
Tarasai, tu buvai pirmasis CKB kuopos karys, kuris išvyko į Afganistano Goro provinciją būtent kaip funkcinis specialistas. Ar turėjai konkrečių užduočių, ko tikėjaisi?

J. str. T.Šurubura:

- Konkrečių užduočių neturėjau, tiesiog žinojau, kad reikalingas inžinierius, taigi ir važiavau. Jei Tėvynė šaukia, o aš savo žiniomis galiu jai pasitarnauti, tiesiog privalau tai padaryti ir padarysiu, – tokia mano nuostata. Be abejo, negalėjau nuvilti vadų, kurie pasitikėjo manimi, taip pat kuopos draugų ir t.t. Be to, koks tikslas dalyvauti visuose mokymuose, pratybose, jei įgytų žinių negali pritaikyti praktiškai? Taigi per labai trumpą laiką susiruošiau ir išvykau.

Ištrauka iš Taraso laiško kuopos draugams:

„…čia pavasaris... Šiandien 25 laipsniai, tvanku (turbūt bus lietaus…), ir net šis pastovus beveik škvalo stiprumo vėjas, kuris pučia gūsiais ir meta į veidą dulkes, smėlį, molį, akmenukus – nesuteikia atgaivos...
Vargana gyvenvietė, purvini žmones, kurie, rodos, lyg iš knygutės apie viduramžius. Pastatai iš molio, nežinau kaip jie stovi ir kiek dar stovės, gal 100-metį, o gal kitą pavasarį ar tiesiog rytoj juos nuplaus smarki liūtis. Keliai? Kur prajoja koks asiliukas ar pravažiuoja kokia transporto priemonė, ten ir kelias – tas pats molis ir purvinas vanduo...
Nežinau, nuo ko pradėt ir kur turėtų laukt pabaiga...

Bet, žinot, šiandien ryte pakėliau galvą, pažiūrėjau į dangų ir pamiršau, kur esu! Dangus toks pat, kaip Lietuvoj, ir debesys tokie patys... Ir akimirką pasirodė, kad paskutinės 5 dienos tik keistas sapnas..., bet pakilo vėjas, paspringau dulkėmis, ir iliuzija išsisklaidė“.

- Koks pirmas įspūdis, pirmoji savaitė?

- Nors šiandien prisiminus atrodo juokinga, patyriau pojūtį, kad galbūt aš čia visiškai nereikalingas. Manęs čia niekas nelaukė..., gyvenamoji vieta neparuošta, pirmoji nakvynė medicinos punkte..., įtarūs žvilgsniai..., bet greitai viskas stojo į savo vietas ir prasidėjo intensyvus darbas.

- Kokios buvo darbo sąlygos?

- Palapinė, stalas, kompiuteris, „Tojotos“, keliai, kalnai, laukai, žmonės. Kartais sunku, kartais linksma, kartais tiesiog neįmanoma dirbti, tačiau nepasakyčiau, kad Lietuvoje ir turint idealias, palyginti su čionykštėmis, darbo sąlygas, kitaip. Tiesiog reikia užsibrėžti sau aiškius tikslus, susikaupti ir ryžtingai to siekti. Tuomet ir darbai pradeda kur kas sparčiau suktis.

Ištrauka iš PAG-4 CKB skyriaus vado kpt. Mariaus Paukšto žinutės CKB kuopos kariams:

…Tarasas šaunuolis. Po truputį įsivažiuoja. Kaip aš įsivaizduoju, jam tikrai nėra lengva. Šiaip aš jo labai nelepinu. Reikia naujoką pakrikštyti ir darbo duoti, tai gauna visokių "infrastruktūrinių" taškų, ir ne tik. Jis visiems patinka, net ir vadui, dar niekas jam net barzdos neliepė nusiskusti. Tai vaikšto kaip tikras modernus afganistanietis, purvu užlipintomis akimis.

- Buvai tarsi žvalgas, vadai tavo darbą vertino teigiamai, ką ten spėjai nuveikti, ką palikai po savęs?

- Kadangi buvau pirmasis, tai teko kovoti dėl pripažinimo ne tik vietinių akyse, bet ir tarp PAG-4 karių. Po savęs palikau sukauptos informacijos apie techninių dalykų būklę Goro provincijoje bei, tikiuosi, malonų slapyvardį „ingine–sahib“, vietiniai inžinieriai, su kuriais teko bendrauti, pakrikštijo mane taip, kad jiems būtų lengviau ir nereiktų prisimint mano vardo bei laipsnio, nes tai jiems labai sudėtinga. Svarbiausia, kad užsitarnavau jų pagarbą, ir esu tikras, kad į tą karį, kuris važiuos po manęs, jie žiūrės pagarbiai, nes aš jau iškovojau jų pasitikėjimą ir ,,vietą po saule“ jų krašte. Taip pat palikau tris neįgyvendintus projektus: 2 sustabdžiau kaip specialistas, matydamas, kad jie neatneš Gorui naudos, o tik atvirkščiai – gali būti žalingi. Tokioje situacijoje tinka posakis: ,,Gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Na ir vieną projektą parengiau, tačiau neužteko laiko jam įgyvendinti – reikėjo grįžti namo.

(na ir savo antsiuvą dar palikau ant PAG-4 garbės lentos.

Taigi sustabdyti projektai leido išvengti beprasmiško energijos eikvojimo, taip pat džiaugiuosi galėjęs viename projekte pabūti tarpininku, tai padėjo rasti optimaliausią sprendimo variantą, tad suinteresuotos pusės liko patenkintos. Projektas buvo dėl obelų sodinukų, kurie po derybų buvo sėkmingai perduoti Goro provincijos žemės ūkio atstovui.

- O ką norėtum palinkėti ateityje kariams, vyksiantiems į tarptautines operacijas?

- Drąsos, ištvermingumo, stiprybės siekiant užsibrėžtų tikslų. Na ir žinoma, kad važiavimas į tikrai pavojingas užduotis nebūtų beprasmiškas, žinių, tinkamo pasirengimo ir atsakingo požiūrio. Kas valdo informaciją – valdo pasaulį!

Pakalbinome ir ats. vyr. ltn. Vydmantą Augutį.

- Vydmantai, tamsta antrasis CKB kuopos funkcinis specialistas, vykęs į Gorą, kokie įspūdžiai?

- Mano amžius yra toks, kad atsiradus galimybei negalėjau ja nepasinaudoti. Patyriau daug įspūdžių. Visų pirma, išvykau vienas, atstumas – 4000 km, sunkūs daiktamaišiai ir skaudanti po sužeidimo ranka. Taip pat nežinojau, kokios užduotys nuvykus manęs laukia. Tik minimalią informaciją gavau iš Taraso, kuris šias funkcijas atliko iki manęs. Prieš vykdamas buvau pasitikslinęs įvairius statybinius normatyvus, kurie pasirodė tenykštėmis sąlygomis nerealūs. Čia galioja kitos taisyklės, kurias trumpai galima apibūdinti taip: jei statau namą – tai tik pagal vietines taisykles ir iš vietinių statybos medžiagų. Vienu žodžiu, remiantis vietinių patirtimi.

- Kaip jautėtės atvykęs, ar greitai prisitaikėte?

- Po sudėtingos kelionės pirmas įspūdis irgi nieko gero nežadėjo. Apgyvendino vieną atskiroje palapinėje, sunku buvo susirasti, su kuo bendrauti, ko pasiklausti informacijos, o to labai trūko, juk pirmąkart būdamas stovykloj net neįsivaizduoji, kur kreiptis vienais ar kitais klausimais. Visa laimė, kad dauguma PAG karių buvo iš Tauragės, todėl sulaukiau jų pagalbos. Ačiū kapelionui Remigijui, Giedriui Revadui ir kitiems, ypač Užsienio reikalų ministerijos specialistui, Goro provincijoje įgyvendinamų projektų koordinatoriui Mindaugui Simonaičiui. Mindaugas tiesiogiai mane ir įtraukė į darbų sūkurį bei vėliau konsultavo, vertė anglų kalbos tekstus, lydėdavo į statomus bei numatomus statyti objektus.

Teko bendrauti su nuostabiais žmonėmis. Negaliu nepaminėti geru žodžiu ir nepadėkoti CKB skyriaus vadui kpt. Liutaurui Mickevičiui, kuriam buvau tiesiogiai pavaldus, PAG-5 vadui plk.ltn. Daliui Polekauskui, na ir štabo viršininkui mjr. Dariui Vaicikauskui, kurie vis nuoširdžiai pasidomėdavo: ,,Gal reikia pagalbos? Ar ko netrūksta?“. Negaliu nepaminėti ir žmonių, su kuriais bendravome būstinėje: tai amerikiečių patarėja Tamara, kuri neblogai kalbėjo rusiškai, Krašto apsaugos ministerijos darbuotojas Tomas Urbonas. Ir dar daug žmonių, kuriuos sunku bus pamiršti.

Vėliau savaitę teko gyventi kartu su Lietuvos misijos Afganistane vadovu Aleksandru Matoniu. Taip pat ir su Aloyzu Jančoru, žinomu Lietuvos kino operatoriumi. Su juo tapome neišskiriami draugai. Draugystę puoselėjame ir dabar. Aloyzas kūrė filmą apie PAG ir Goro provinciją. Filmas turėtų pasirodyti dar šiais metais. Su juo buvome išvykę į 4 dienų patrulį, dienos išvyką prie garsiojo minareto, kartu su archeologais iš Lietuvos. Teko patirti tikrai daug įspūdžių ir nuotykių.

Užduotys, kurias reikėjo atlikti pirmomis dienomis, mane tiesiog pribloškė. Tai buvo Goro provincijos teismo pastato remonto, statomos prokuratūros pastato projektų bei statybos darbų sąmatų tikslinimas ir begalės kitų objektų techninė priežiūra.

PAG stovykla įrengta 2300 m virš jūros lygio, todėl pirmomis dienomis buvo jaučiamas deguonies stygius, sunku greitai judėti. Tačiau po 2-3 savaičių organizmas priprato ir nemalonūs pojūčiai išnyko.

Be to, išvykus iš stovyklos reikėjo turėti visą amuniciją, kuri tikrai nėra lengva, o temperatūra siekdavo dieną apie 40 laipsnių šilumos, o naktį – iki minus 4. Afganistanas – kontrastų šalis. Tokie ir buvo pirmieji įspūdžiai.

- Kaip Jums sekėsi darbai, ką pavyko nuveikti?

- Pradžioje tikrai buvo baisu, nežinojau nuo ko pradėti, nebuvo už ko užsikabinti. Ėmiau stebėti vietinius statybininkus, darbų vykdytojus, jei taip galima juos vadinti, ir po kiek laiko supratau, kad reikia vadovautis vietine patirtimi. Aišku, ne aklai, o darant savo tikslines specialisto korekcijas.

Po kiek laiko atvyko mjr. Simonas Gardneris iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jis buvo įpareigotas JAV aukšto rango karininkų žmonų surinktomis lėšomis pradėti statyti naujus vaikų namus. Kadangi šių lėšų buvo surinkta nepakankamai projektui įgyvendinti, prisidėjo ir Lietuva. Buvau įpareigotas derinti projekto ypatybes, kadangi projektas buvo parengtas Europoje, neatsižvelgiant į vietines sąlygas bei turimas statybines medžiagas. S. Gardneris, atlikęs inžinerinius tiriamuosius darbus, po 2 savaičių išvyko. Likau vienas. Reikėjo vaikų namų statybos teritoriją pirmiausia aptverti, nes Afganistane visi statybos darbai prasideda nuo tvoros, kuri atskiria nuo aplinkinių akių. Tvorą pastatėme įspūdingą. Ji ir Lietuvoje papuoštų ne vieną statinį. Jos matmenys – 134 x65 x2,5 m. Šią vasarą bus pradėti vaikų namų statybos darbai.

Taip pat, kaip jau minėjau, teko peržiūrėti prokuratūros statybos darbų ir teismo pastato remonto sąmatas bei pateikti siūlymus dėl projekto tobulinimo. Čia nėra jokių žinynų, įkainių, viskas derinama su vietine rinka. Tiksliai negaliu nurodyti sumos, bet pavyko gerokai sumažinti atliekamų darbų kainas. Tačiau man išvykstant projektas vis dar nebuvo pradėtas įgyvendinti.

Teko koreguoti karių ramovės šlaitinio stogo konstrukcijos projektą. Rezultato taip pat nespėjau pamatyti, kadangi išvykome į Lietuvą.“

- Ar labai sudėtingos darbo sąlygos?
-
Žinojau, kur atvykau, be to, juk negali pasirinkti meteorologinių sąlygų ir atvėsinti įkaitusio smėlio, o ir nebuvo iš ko rinktis. Labiausiai buvo gaila žiūrėti į moteris (politines patarėjas islandes Heidą, Siuzeną, amerikietę Tamarą, kurios vykdamos į susitikimus su vietiniais turėdavo apsimuturiuoti galvas ir kojas, kad visiškai, na kiek tai yra įmanoma, nesimatytų nuogos odos.

- Kokie tamstos gražiausi prisiminimai iš šios misijos?

- Tikrai sužavėjo karių tarpusavio santykiai. Buvo ir stipresnių, ir silpnesnių žmonių, tačiau visada buvome pasiruošę ištiesti vienas kitam pagalbos ranką. Ten be galo jaučiamas artimųjų ilgesys, tad tarpusavio ryšiai ypač svarbūs. Įstrigo vadų skiepijami santykiai, kurie padėjo jaustis lygiaverčiam. Ypač sujaudino tai, kad kai dėl komandiruotės termino pabaigos turėjau išvykti namo anksčiau už PAG-5 grupę, buvo išrikiuoti visi stovyklos kariai ir man įteiktas NATO pajėgų medalis už dalyvavimą karinėje misijoje. Anksčiau to dar nėra buvę. Tai didžiausias įvertinimas už mano kuklų darbą. Kiek žinau, ir misijos vadovas Aleksandras Matonis atsiuntė padėką mūsų kuopos ir pajėgų vadovybei.

- Ką Jums davė ši kelionė?

- Manau, kad kiekvienam nors kiek dvasingam žmogui tokia išvyka palieka neišdildomą įspūdį. Gal kiek ir per skaudu, kad tik patyręs tokius išgyvenimus sužinai, dėl ko gyventi verta.

Ir tik sugrįžus namo, kai sulauki iš aplinkinių žmonių neigiamos reakcijos arba abejingumo, pasidaro labai skaudu. Galima daryti išvadą , kad tuos jausmus gali suprasti tik ten pabuvojęs dvasingas žmogus, o tik paskui jau karys.

- Ar tamstos darbas Goro provincijoje duos naudos kitiems CKB funkciniams specialistams?

- Manau, prisidėjau prie mūsų - Lietuvos karių ir specialistų įvaizdžio gerinimo. Juk ten reikalingi ne gražiai kalbantys, o gerai ir atsakingai atliekantys savo pareigas.

- Ko palinkėtumėt būsimiems funkciniams CKB specialistams?

- Nebijoti ir degti dideliu noru sąžiningai atlikti jums patikėtas funkcijas. Lengva ten kur mūsų nėra. Tai viena iš rimčiausių gyvenimo pamokų. Be to, reikia nepamiršti ir objektyviai įvertinti savo jėgas, galbūt tiesiog paklausti savęs – ar aš sugebėsiu?

CKB kuopos vado kpt. Gedimino Latvio nuomone, Goro provincijoje šiuo metu iš CKB funkcinių specialistų labiausiai reikalingi inžinieriai, kurie galėtų identifikuoti galimus inžinerinius projektus, parengtų reikalavimus vietiniams rangovams, kontroliuotų projektų vykdymą. Tačiau artimiausioje ateityje gali prireikti švietimo, sveikatos apsaugos bei kitų specialistų, kurie savo žinias perteiktų vietinei civilinei valdžiai ir jos institucijomis.

Keičiantis tarptautinių operacijų specifikai funkcinių CKB specialistų poreikis tikrai auga ir augs. Bendradarbiaujant su vietinės valdžios, tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, įgyvendinant greito poveikio projektus, vertinant regiono švietimo, sveikatos, infrastruktūros ir kitą situaciją CKB ekspertų žinios yra ir bus naudingos Lietuvos kariuomenei vykdant tarptautines operacijas.