Pirmosios CKB kuopos vertinimo pratybos – tolimesnio darbo kelrodis
Ketvirtadienis, 30 Lapkričio 2006 00:00

Didžiosios Kovos rinktinės CKB kuopa išlaikė pirmąjį savo egzaminą – lapkritį vyko kuopos vertinamosios pratybos. Tai buvo dvi dienos kupinos netikėtumų, įtampos ir sunkių užduočių, tačiau svarbiausia, kad tiek stebėtojai, tiek kuopos karininkai liko patenkinti karių veiksmais.

Ankstus lapkričio rytas, vos spėjau į kuopos rikiuotę. Bendras pasisveikinimas nepažadino ir tiksliai šiandien negalėčiau net pasakyti, kam rikiuotės akivaizdoje kuopos vadas padėkojo ir suteikė aukštesnį laispnį - juk ne kiekvieną savaitgalį tokiu metu (8 val. ryto! ) būni tokioje vietoje. Kolegos, sveikinu ir džiaugiuosi!

Rikiuotėje išklausėme ir dienos užduotis - kuopa suskirstyta į 5 grupes ir laukia 5 mokymo vietos. Gal net nemokymų, o egzaminų. Garbė ar bausmė, bet vyks kuopos vertinamosios pratybos. Rikiuotėje vis dar ramus – konspektus turiu ir nežinau ko laukti.

X misija ir prisistatymas

Aš penktoje grupėje ir po trumpo pasiblaškymo po kuklias rinktinės patalpas, randame savo mokymo vietą. Vos spėjome užsikaisti kavos, o majoras Rimvydas Vaitiekūnas perskaito užduotį: mes CKB centro kariai, kurie ką tik atvyko į X misiją (Užupijoje) bei turime surengti pirminį susitikimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. Maža to, per 2 valandas turime parengti ir savo misijos pristatymą – bataliono CKB pajėgumus ir užmegzti santykius su įvairiomis organizacijomis. Startas duotas, snūduriuoti nėra kada.

Grupės vadas ltn. Tomas Rainys dar sykį atidžiai studijuoja situacijos legendas, gr. Tarasas Jakovlevas su markeriu puola prie vatmano lapo ir vaizdžiai bando nupiešti karštojo taško realybę . Tuo tarpu ltn. Česlovas Paškevičius “kuria” kompiuterį ir dėlioja pirmuosius taškus būsimojo pristatymo skaidrėse. Esame penkiese, bet diskusijos vyksta kaip turi būti – kalbame po vieną ir apie konkrečius punktus. Jokio blaškymosi. Tiesa, grupės darbą kiek paįvairina įvairūs faksai ar netikėti svečiai. Pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos atstovas pats atvyko ir siūlė savo paslaugas. O faksai iš aukštesnio štabo piešė misijos kasdienybę – mieste mėtomi lapeliai ir panašiai.

Net nepastebėjau, kaip prabėgo pusantros valandos ir sulaukėme svečių. Ltn. T. Rainys tarptautinėms, nevyriausybinėms ir vyriausybinėmis organizacijoms pristatė mūsų misiją, išdėsto sėkmingo bendradarbiavimo viltis. Pristatymas man visai patiko – buvo aišku, išlaikytas deramas diplomatijos lygis, apsiėjome be pažadų. Komandos darbą stebėjęs mjr. R. Vaitekūnas pastabas žymėdamas pagadino šiek tiek rašalo, bet paklaustas apie jas, atsakė: “vėliau tikrai išgirsite” ir šypsodamasis palinkėjo sėkmės kitoje užduotyje.

Pabėgėlių stovykla

Toli blaškytis nereikėjo – šalia buvo kitos užduoties vieta. Kabinetas, kuris buvo trigubai mažesnis už tą, kuriame ką tik rengėme pristatymą. Mūsų nedaug, tad be vargo radome kur pritūpti.

Užduotį pristatė kpt. Tomas Ilonis: reikia išanalizuoti situaciją ir įvertinti galimybes mūsų bazėje padėti UNHCR (Jungtinių tautų vyriausioji pabėgėlių komisija) įrengti pabėgėlių stovyklą bei pamąstyti apie pagalbą.

Kurį laiką ramiai žiūrėjome vienas į kitą, galvodami nuo ko gi pradėti.

Po nedidelės pauzės nusprendėme, jog neprošal būtų pasižvalgyti po karinio miestelio valdas, o gr. T.Jakovlevas vėl puolė prie didelės lentos braižyti savąjį planą. Laukan išėjome su ltn. T. Rainiu. Graži rudens diena buvo palanki mūsų pasivaikščiojimui - įamžinome pastatus ir pasvarstėme apie vietas, kur galėtume kažką padaryti. Grįžus, gr. T. Jakovlevas pateikė savo projektą: karinio miestelio teritorijoje galima UNHCR padėti įkurti stovyklą, tačiau teks dalį patalpų pertvarkyti bei perkelti darbo vietas. Stovyklą galėtume įrengti per gerą mėnesį ir priimtume per 1000 pabėgėlių. Taip pat kolega paminėjo kaip būtų organizuojama apsauga, sprendžiami buitiniai reikalai. Grupė nedaug diskutavo ir pasiūlymą palaikė, tačiau sutarėme, kad pristatant projektą bataliono vadui, pabrėžti, kad pabėgėlių stovykla kariniame miestelyje - nerekomenduotinas sprendimas.

Pristatymą vadui parengėme su nuotraukomis ir ”užlipome ant grėblio”. Pasinėrę į pastatų pertrvarkymą, nepastebėjome, jog vienoje nuotraukoje matosi ...mokomosios minos.

Klausimas, ką darysime su minomis buvo labai netikėtas....

CKB centras

5-oji grupė atidarė CKB centrą – nauja užduotis. Darbą organizavome paprastai – gr. T. Jakovlevas reguliuos lankytojų srautus, o juos priiminės ltn. Č. Paškevičius ir vyr. ltn. Vidmantas Augutis, grupės vadas radijo priemonėmis bendraus su štabu ir organizacijomis, o aš kompiuteriu rengsiu pristatymą apie CKB centro darbą.

CKB centro lankytojai ėmė tiesiog šturmuoti – darbo ieškanti mergina su agresyviai besielgiančiu broliu, užsuko idėjų kupinas kažkoks Jurkovičius ir t.t. Po kiekvieno vizito gimdavo nedidelis raportas apie įvykį. Žodžiu, du leitenantai vos spėjo suktis.

Pačiame įkarštyje dar viena viešnia su kūdiniu rankose. Nesiblaškiau ir pakviečiau ją sėsti bei pradėjau pokalbį. Kukčiodama ji dėstė savo bėdas - kūdinkis ne jos, o neseniai žuvusiųjų kaimynų, o jos vyras liepė nešti į centre ir ten palikti, nes jos namuose dar 5 alkani vaikai ir vyras bedarbis. Informavau grupės vadą, tačiau paaiškėjo, jog vaikais besirūpinanti organizacija kūdikį galėtų paimti tik po 2-3 dienų. Moteris nenusileidžia: “Kūdikio negaliu neštis namo!”. Bergdžiai siūlėmės ją palydėti namo ir pasikalbėti su vyru, lankytoja, padėjusi kūdikį ant stalo, spruko pro duris....

Gerai, kad tai buvo tik pratybos.

Projektas

Pirmoji antrosios pratybų dienos užduotis – projektų rengimas. Mus “ganantis” užduoties vadovas ltn. Giedrius Kašuba paprašo parengti du projektus, kurie galėtų įtakoti situaciją misijos atsakomybės rajone. Ir pridūrė, kad projekto įgyvendinimui turime nei daug, nei mažai – 10 tūkst. JAV dolerių. Tad mūsų laukė dvi ieškojimų ir fantazijų valandos.

Iniciatyvos vėl ėmėsi gr. T. Jakovlevas. Jis – inžinieriumi, todėl pasiūlė patyrinėti galimybę atstatyti sugriautą vandentiekį. Įsivaizdavome, kad žinome, kurioje vietoje pažeistas vandentiekis. Pasikvietėme galimus subrangovus, su bataliono štabu suderinome galimybes panaudoti karinę techniką.

Pasivaikčiojęs su firmos “Pigiau grybo” atstove, karys-inžinierius sutarė, jog galima būtų atstatyti ir pažeistą šildymo giją. Naujų subrangovų paieškos kiek užtruko, tačiau buvo sėkmingos - pavyko rasti firmą, kuri užsiimtų šilumos vamzdžių tvarkymu. Derindami šiuos klausimus, visai negalvojome apie Užupijos šalyje galiojantį viešųjų pirkimų įstatymą bei konkursų organizavimo peripetijas. Mums terūpėjo pasinaudojus savo lėšomis ir technika, pasikvietus subrangovus atlikti gerą darbą. Taip pat nepagalvojote, kad vandentiekio atstatymas ir šilumos vamzdžių tvarkymas yra ne karių reikalas, o vietinės valdžios ir t.t... Lyg ir pasisekė.

Kilo mintis ligoninėje surengti kursus vietos gydytojams ir slaugos specialistams, aprūpinti ligoninę būtiniausiais medikamentais. Mūsų štabas neprieštaravo, kad karo medikai vieną dieną surengtų mokymus. Pokalbiui pasikvietėme Raudonojo kryžiaus atstovą. Ši organizacija neužsiima ligoninių reikalais, tačiau pavyko sutarti, kad pirmosios pagalbos priemonių skirs.

Tad per pustrečios valandos pateikėme ne du, o tris projektus.

Derybos

Nesvarbu, kad mes CKB kuopa, bet žvalgybos įgūdžiai mums irgi nesvetimi. Jau žinojome, kad naujoje užduoties vietoje turėtų kilti muštynės. ”Surengti derybas dėl žemės ir spręsti kylančius konfliktus”,- trumpai drūtai nurodė vyr. ltn. Vaidas Šepkus.

Ir prasidėjo – pikti, agresyvūs ir neaiškių tikslų vedini lankytojai pasipylė it iš gausybės rago. Nespėjome durų varstyti.

Susodinti prie derybų stalo dviejų konfliktuojančių pusių atstovus nebuvo taip lengva, o jų sukeltas „turgus“ išūžtų galvą bet kam. Deryboms vadovavęs gr. T. Jakovlevas ir balsą pakėlė, ir į duris parodė. Kabinete jautėmės šeimininkais ir skatinome abi konfliktuojančias puses ieškoti kompromisų.

Atsipūsti nespėjome, kai į duris pasibeldė dar trys vietiniai: liudininkas ir tėvas su sūnumi. Anot liudininko, kažkokie kariai sumušė šį vaikiną ir jie prašo kompensacijos – kokių 150 dolerių. Išklausėme ir pažadėjome išsiaiškinti, į kalbas dėl piniginės kompensacijos nesileidome.

Tai buvo paskutinė mūsų ”misijos” užduotis.

Sekmadienio vakaras ir net neįtikėtina, kad dvi dienos pralėkė kaip viena akimirka.

Ats. mjr. Eugenijus Vaicekauskas, CKB pratybų vertintojas: ”Visus pratybų dalyvius vertinčiau teigiamai, kadangi nebuvo nei vieno, kuris stovėtų šalia ir stebėtų, kas vyksta. Visi grupių kariai aktyviai dalyvavo ir stengėsi prisiminti jau išmoktas pamokas.

Išskirčiau tai, kad kariai nebijojo griauti pratybų scenarijaus ir savo požiūriu praplėtė legendos ribas. Tai racionalių sprendimų paieškos.

Kariai dirbo atsitiktinai paskirstytose grupėse, o ne savo komandose ar draugų grupelėse. Tai labai naudinga, kadangi vargiai ar į misiją galėtų vienu metu išvykti visa komanda. O nuvykus į tarptautinę misiją kariui tektų dirbti su kolegomis iš kitų šalių.

Negalima išskirti nei vienos užduoties – visos jos vienodai svarbios. Grafikas? Ypatingai įtemptas. Įvykių per tokį trumpą laiką įvyko labai daug, realiai taip negalėtų būti. Tiesa, intensyvus grafikas lėmė, kad vykdant užduotis, ne viskas iki smulkmenų atlikta. Pavyzdžiui dėl laiko stygiaus grupės nedarė realaus vietoves aprašymo, kuris būtų 100 puslapių apimties.

Labiausiai visus klaidino užduotis su pabėgėlių stovykla. Daugelis grupių nesvarstė kitų variantų. Tad ir buvo piešiamas vaizdas - maksimali apsauga, kontroliniai postai ir t.t. O tai labiau primena ne pabėgėlių, o koncentracijos stovyklą.

Kitos klaidos? Labai didelių klaidų ar trūkumų nepastebėjau.

Ltn. Asta Mulevičiūtė: „Buvo pakankamai sunku. Norėjosi, kad kolegoms pasisektų susitvarkyti su užduotimi ir kad viskas atrodytų tikroviškai. Pastebėjau, jog ne visi kolegos įsijautė į vaidmenis, kai kada šypsojosi. Reikia tobulinti žinias, pradedant nuo etiketo ir baigiant informacija apie tarptautines organizacijas“.

KASP Civilių ir kariškių bendradarbiavimo kuopa

Įsteigta Lietuvos kariuomenės vado 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu ,,Dėl pajėgų tikslų įgyvendinimo projektų tvirtinimo“ Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) turi paruošti civilių ir kariškių bendradarbiavimo (CKB (CIMIC – angl.)) specialistus. Atsižvelgiant į įsakyme keliamas užduotis KASP pradėta kurti Civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa, kurios vadu paskirtas kpt. Gediminas Latvys.

Pagrindinis CKB kuopos tikslas - Civilių ir karių bendradarbiavimo veiksmų planavimas, koordinavimas ir bendradarbiavimas tarp karinės vadovybės ir civilių gyventojų, vietinės valdžios institucijų, tarptautinių, vietinių ir nevyriausybinių organizacijų.

Pirmieji savanoriai į kuopą priimti 2005 m. pradžioje.

6 CKB kuopos kariai jau dalyvavo arba dalyvauja tarptautinėse operacijose (ltn. S.Povilionis, kpt. A. Makauskaitė – PAG-3, j. srž. Julija Mišinaitė – PAG-4, kpt. G.Latvys – BALTSQN-11, gr. O.Mockuvienė ir gr. E.Varanauskas – KFOR-14).