Karšta vasara Kosove
Parašė vrš. Albertas Bradaitis   
Sekmadienis, 13 Liepos 2008 20:34
Kosovas...vasara, karšta vasara. Kiek skaitėme internete ir žinome iš bendravimo su artimaisiais Lietuvoje vasara šiais metais kol kas visur tikrai vasariškai karšta.
KFOR-18 būriui karšta ir netiesiogine prasme, nes dar nespėję pamiršti atvykimo įspūdžių net nepastebėjome kaip pralėkė antras mėnuo ir trečiasis artėja į pabaigą. Kai kurie kariai jau pradeda skaičiuoti dienas iki atostogų ir planuoti kaip jas praleis, o iki jų liko visai nedaug.
Per šitą laiką daug kas buvo ir nutiko, bet apie viską iš pradžių.
Būriui apsipratus su kasdienybe ir jau, regis, įprastu tapusiu patruliavimu ar budėjimu Makedonijos pasienyje, kolegos amerikiečiai, it perkūnas iš giedro dangaus, „nuleido“ užduotį mūsų batalionui. Užduotį, pareikalavusią mūsų jėgų ir pastangų kone dvi savaites, diena iš dienos. Regis, viskas paprasta, tik stebėti ištisą parą pasienį su Serbija, bet tam reikia žmonių ir laiko. Žinojome, kad serbai irgi daro tą patį. Tai buvo gera patirtis mūsų kariams, valios ir kantrybės testas, reikalaujantis atsakomybės ir budrumo. Kelias į stebėjimo postą ne toks jau trumpas, vieniems teko plušėti dienomis, kepinant saulei, kitiems jausti nakties šaltuką. Privalumas: nuostabūs vaizdai – bazė matoma už 20 kilometrų nuo posto, milijonai žvaigždžių, neapšviestų bazės ar miesto šviesomis ir galimybė pamatyti kitą Kosovo pusę, nes užduotis teko vykdyti amerikiečių atsakomybės rajone.
Tarnyba, tarnyba, o kada linksmoji dalis? Tokia atėjo ir į mūsų kiemą, kai mūsų visų nuostabai, vieną gražų rytą vadas pasakė, kad gausime medalius už taikos ir nepriklausomybės palaikymą. Negalėjome patikėti, nes, regis, tik ką stebėjome, kaip kolegos lenkai gauna tokius apdovanojimus, o čia žiūrime – jau ir mums ant krūtinių ryškiai mėlynos spalvos juostelės ir bronziniai medaliai, kuriuos įteikė pats bataliono vadas. Visa tai, savaime suprantama, reikėjo paminėti, kas ir buvo padaryta. Pasitelkus nacionalinio atstovo organizacinius sugebėjimus, pasirūpinta mėsa, arbūzais ir kitais reikalingais komponentais. Būrys savo šventės vietą pasirinko atokiau esantį bazės Laisvės parką, kur pasodinti ąžuoliukai, įrengtos pavėsinės ir „šuliniai“ kepsniams kepti. Kepėjo pareigų ėmėsi j. srž. Irmantas Gudelis ir jam puikiai sekėsi – kepsniai buvo labai skanūs, o gal mes, lietuviai, jau spėjom pasiilgti lietuviško maisto.
Nusiminėme, sužinoję apie nelaimę Afganistane, brolių lietuvių stovykloje Goro provincijoje. Srž. Arūno Jarmalavičiaus žūtis buvo ne ta žinia, kurią norisi išgirsti tarnaujant misijoje. Su užuojauta ir pagarba, vadovaujant nacionaliniam atstovui kpt. Sauliui Ivanauskui, būrys tą vakarą išsirikiavęs prie bataliono vėliavų, jas nuleido iki pusės ir pagerbė tylos minute. Skaudu kai taip nutinka, bet tokia jau kario dalia, visi važiuoja į misijas savo noru ir žino, kur važiuoja.
Nepaisant sudėtingų užduočių ir kasdienybės rutinos, linksmų ar liūdnų žinių, KFOR -18 būrys, gerai, ryžtingai ir narsiai nusiteikęs, tęsia savo misiją. Mes didžiuojamės, kad atstovaujame Lietuvą.